Viskas prasidėjo nuo to, kad Vokietijos Kylio meste įsikūrusi firma „Neander Motors“ sumanė sukurti nedidelį dyzelinį variklį, tinkamą lengvoms transporto priemonėms – na, pavyzdžiui, kvadraciklams. Ir iš karto susidūrė su iš pirmo žvilgsnio neišsprendžiama problema: vieno dviejų cilindrų „dyzelis“, suteikus jam padorios galios, purtėsi taip, kad būtų iškratęs iš vairuotojo paskutinį kvapą.

Tapo aišku, kad norinčiųjų važinėtis ratuotu vibratoriumi (atleiskite už posakį) atsiras nedaug. Išlyginti sukimosi momentus nesisekė jokiais balansyrais. Kol vieną dieną „Neander“ konstruktorius tarsi kažkas apšvietė: tegul alkūninis velenas pats „kompensuoja“ savo darbą! Taip atsirado iš principo visiškai naujos schemos dyzelinis variklis: kiekvieną stūmoklį kas du švaistikliai suka du standžia tarpusavyje sujungti alkūniniai velenai. Ir ne bet kaip, o į skirtingas puses. Nelengva štai taip iš pirmo karto suprasti tokią kinematiką, bet daugumai užtenka vos vieną kartą pažvelgti į variklio nuotrauką ir viskas tampa aišku.

Vibracijos lygiu naujasis dviejų velenų variklis, kaip paaiškėjo, prilygo įprastinės konstrukcijos 4–6 cilindrų varikliui. Dar daugiau: jėgų, veikiančių stūmoklį, simetrija ne tik panaikino kratymą, bet ir sumažino nuostolius – „Neander“ variklis išėjo ekonomiškesnis už įprastinį net 12 procentų!   

Taip gimė visa šeimyna variklių nuo vieno cilindro 400 kub. cm tūrio ir 25 AG iki 2,5 l darbinio tūrio 3 cilindrų pabaisos su 200 „arklių“. Kad galėtų pademonstruoti įspūdingus visų šių naujos technologijos agregatų gebėjimus, vokiečiai nusprendė įkurti dukterinę „Neander“ firmą „Neander Motorcycles“ ir patikėti jai pirmojo pasaulyje turbodyzelinio motociklo sukūrimą. Šis „čoperis“ turėjo ne tik teikti malonumą savininkui, bet ir padėti jam išsiskirti iš kitų baikerių – net važinėjančių prestižiškiausių markių motociklais.

„Neander“ konstruktoriai prie šio projekto plušo ilgus septynetą metų, užtat rezultatas buvo išties įspūdingas – dviratė mašina, iki 100 km/val. greičio įsibėgėjanti per 4 sekundes, išvystanti maksimalų 210 km/val. greitį ir kainuojanti 95 tūkstančius eurų.

Atsižvelgiant į technines charakteristikas beveik šešiaženklė kaina yra veikiau pranašumas nei trūkumas. Beje, kainuoja tiek motociklas visai ne dėl savo unikalaus variklio, o dėl to, kad kiekvienas egzempliorius yra surenkamas rankomis – ir ne kokioje Kinijoje, bet Vokietijoje.

Aišku, išmanantys žmonės ras „Neander“ ir daugiau pranašumų. Pavyzdžiui, kompaktiška 6 greičių pavarų dėžė, „šlapia“ sankaba, diskas, kurį galima pakeisti vos per 5 minutes (!), tepimo sistema su vadinamuoju sausu karteriu, susidedanti iš trijų nepriklausomų posistemių su individualiais „Eaton“ kompresoriais. Variklio galia – 112 AG esant 4200 „apsukų“ per minutę, o sukimo momentas – 214 Nm nuo 2600 apsisukimų per minutę. O dar sako (tie laimingieji, kuriems jau teko galimybė išbandyti „neandartalietį“), kad sėdėti ant tokio motociklo nepaprastai patogu nepriklausomai nuo to, ar tu sveri 70 kg, ar 140 kg. 250 kg geležies po savimi visiškai nejauti – toks paklusnus motociklas net ir lekiantis maksimaliu greičiu.

Vienintelis dalykas šiame „čoperyje“ kelia rimtų abejonių: ar protinga buvo galingiausią (sukimo momento atžvilgiu) ir brangiausią nūdienos serijinį motociklą pavadinti „Neandertaliečiu“?

Aistis Grinius

Panevežio balsas