Rusijos naftos ir dujų sektoriuje yra ribojamas tarptautinių naftos kompanijų (TNK) dalyvavimas. Tuo pat metu vyksta suartėjimas su nacionalinėmis naftos kompanijomis (NNK) iš besivystančių šalių: „Rosneft“ dirba su Kinijos CNPC ir Sinopec bei su Indijos ONGC; „Gazprom“ bendradarbiauja su Alžyro Sonatrach ir kartu su „Lukoil“ bei Venesuelos PDVSA kuria bendrą įmonę Orinoko upės baseino telkinio įsavinimo projekto rėmuose.

Išskyrus Norvegijos Statoil, visos nacionalinės naftos kompanijos yra besivystančių šalių kompanijos. Jos dalinai ar visiškai priklauso valstybei ir yra monopolijos ar kontroliuoja didesnę dalį savo šalies naftos ir dujų rinkos. NNK – valstybinės politikos instrumentas: jos vykdo socialines ir/ar politines funkcijas ir gauna už tai papildomas privilegijas. 

„Pusseserių velnio tuzinas“

Į pirmą reitingo „Тор 50 Oil Companies“, kurį sudaro Petroleum Intelligence Weekly leidinys, dvidešimtuką patenka „pusseserių velnio tuzinas“ – 12 valstybinių kompanijų ir privati „Lukoil“. 

Susipažinkite: Saudo Arabijos Aramco, Kinijos CNPC, Irano NIOC, Venesuelos PDVSA, Brazilijos Petrobras, Malaizijos Petronas ir rusų „Gazprom“. Financial Times pavadino jas naujomis „septyniomis seserimis“. Po to eina Alžyro Sonatrach, Meksikos Реmех, Kuveito КРС, Jungtinių Arabų Emyratų ADNOC ir Nigerijos NNPC. Iš viso 27 stambiausios naftos ir dujų kompanijos iš 50 yra valstybinės.  

NNK kontroliuoja 77proc. įrodytų pasaulio naftos atsargų. Rusijos kompanijos turi jų 6proc.. TNK turi 10proc. „juodojo aukso“. Likusi naftos atsargų dalis yra bendroje NNK ir TNK nuosavybėje. Ateityje NNK taps dar stipresnės, kadangi naftos gavyba Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai (OECD) priklausančiose šalyse krinta. Prognozuojama, kad, artėjant 2030 metams, besivystančios šalys vykdys 90proc. angliavandenių gavybos, o OECD valstybės – 10proc.. Pažymėtina, kad 1971-2000 m. laikotarpiu besivystančios šalys kontroliavo 60proc. pasaulinės naftos gavybos, o OECD valstybės narės – 40proc..

Taip globalioje naftos rinkoje atsirado du poliai: vienas turi pinigus, technologijas ir patirtį, o kitas – atsargas. Ar jie galės apsieiti vienas be kito?   

Turtingas, vargšas

„Lengvos ir pigios“ naftos laikai liko praeityje ne tik TNK. „Pusseserės“ irgi kenčia nuo resursinės bazės blogėjimo, o svarbiausia – nuo su resursų žvalgyba bei gavyba susijusių naujų technologinių sunkumų atsiradimo ir atitinkamo jų pabrangimo. Ir jeigu anksčiau pinigus tam pagrindinai skyrė TNK, tai dabar tai daryti teks NNK – kaip pagrindiniams resursais disponuojantiems subjektams. 

Paimkime Venesuelą. 2006 m. jos įrodytos naftos atsargos sudarė 80 mlrd. barelių, jų užteks 77 metams. Bėda ta, kad 45proc. Venesuelos naftos atsargų sudaro labai „sunki“ nafta, kuri išgauta į paviršių sustingsta ir yra pigi, o „lengva“ nafta sudaro tik 15proc. Venesuelos naftos atsargų.

PDVSA atrado „sunkios“ naftos sumaišymo su vandeniu ir stabilizatoriumi metodą. Kitas būdas – iš labai „sunkios“ ir „lengvos“ naftos mišinio gauti tiesiog „sunkią“ naftą. Tačiau Venesuela neturi daug „lengvos“ naftos. Galima dar pagal TNK sukurtą technologiją maišyti labai „sunkią“ naftą su chemikalais ir, naudojant specialią labai brangią įrangą, gauti sintetinę „vidutinę“ ir „lengvą“ naftą. Tačiau 2007 m. Hugo Chavezas privertė Conoco, Chevron, ExxonMobil, BP, Statoil ir Total perleisti PDVSA operatyvinę keturių labai „sunkios“ naftos „taurinimo“ projektų kontrolę. Ar sugebės PDVSA juos tęsti be minėtų kompanijų pagalbos?

„Kur pinigai, Zin?“

Be to, ar NNK iš principo užteks pinigų, o svarbiausia technologinių sugebėjimų, operatyviai įsavinti resursus ir vykdyti stambius projektus be TNK pagalbos?

Neviešoms kompanijoms sunkiau gauti pinigų negu viešoms, kadangi pirmosios neturi pilnaverčio priėjimo prie kapitalo rinkos. NNK nereikia didinti savo finansinio skaidrumo, todėl jos dažnai švaisto pinigus. Be to, pagrindinis savininkas – valstybė – paveda NNK vykdyti socialines, ekonomines ir politines funkcijas (tokias kaip turto perskirstimas ir socialinis vystymas, nacionalinė energetinė ir užsienio politika, ekonominis vystymas, reguliavimas ir valdymas).

„Dalintis reikia“

Šios nekomercinės funkcijos trukdo NNK užsiimti profiline veikla: vykdyti naujų resursų žvalgybą ir plėtoti gamybą.

Taip, daugumos NNK efektyvumą riboja įsipareigojimai didinti užimtumą. Rezultatas – labai išpūstas etatų skaičius. NIOC dirba 120-180 tūkstančių, o Регаех – 150 tūkstančių žmonių (Shell visame pasaulyje turi 108 tūkstančių, o Chevron – 62 tūkstančiai darbuotojų). Atskira problema NNK yra naftos turtų perskirstymas šalyje, kada jos vidinėje rinkoje yra priverstos prekiauti naftos produktais žemesnėmis kainomis. Irane tai privedė prie neriboto kuro naudojimo (dėl to NIOC vos nebankrutavo), ir jį teko pirkti užsienio rinkose. O tuo metu pigūs Irano degalai kaip kontrabanda yra išvežami į kaimynines šalis. Nepanaikinus subsidijų, 2015 m. Iranas praras gryno naftos eksportuotojo statusą. Kartais vyriausybės naudoja NNK savo užsienio politikos interesų vykdymui, kas prieštarauja kompanijų verslo tikslams. Pavyzdžiui, Aramco, garantuodama Saudo Arabijai pirmą vietą tarp naftos tiekėjų Jungtinėse Amerikos Valstijose, visada buvo svarbus Saudo Arabijos užsienio politikos instrumentas, nors jai būtų naudinga daugiau naftos eksportuoti į Aziją. J. Bakerio Viešos politikos instituto Hiustone atliktas nacionalinių naftos kompanijų tyrimas rodo, kad dėl tokių įsipareigojimų valstybinių NNK, kurios parduoda subsidijuojamą naftos produkciją, efektyvumas yra lygus 35proc. nuo analogiško TNK rodiklio.

Šalies gyventojams tokios NNK funkcijos kaip naftos turtų perskirstymas, ekonominės plėtros skatinimas arba nacionalinės infrastruktūros kūrimas yra svarbesnės už jų komercinį efektyvumą.

Aukštų naftos kainų sąlygomis nekomercinės NNK funkcijos kenkia joms mažiau. Taip PDVSA nesugebėjimas sumažinti savo gamybinių kaštų yra ne toks svarbus kompanijos vadybininkams ir vyriausybei, jeigu socialiniai ir politiniai tikslai yra pasiekiami. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje (ypač jeigu naftos kainos kris) tai gali turėti įtakos kompanijos gamybiniams rodikliams, kadangi, pavyzdžiui, 2004-2005 m. laikotarpiu PDVSA socialinės išlaidos (švietimui, sveikatos apsaugai, žmonėms išdalinamų produktų subsidijavimui) sudarė du trečdalius kompanijos biudžeto.  

Sekant TNK pėdomis

Vis tik NNK greitai evoliucionuoja. Jos pradėjo nuo naftos gavybos, po to ėmėsi vertikalios integracijos. Jos tai pat plėtoja naftos perdirbimą savo šalyje ir valstybėse partnerėse, kontroliuodamos visą grandinę – nuo gręžinio iki benzino kolonėlės. Toliausiai pažengusios pradeda užsiimti naftos chemija.

Tipiškas pavyzdys – Aramco. Rusijai neduoda ramybės jos laurai naftos gavybos srityje. Tačiau ji yra stipri ne tik šioje sferoje. Jau devintajame praeito amžiaus dešimtmetyje kompanija suprato: būtina sustiprinti Saudo Arabijos nepriklausomybę jos klientų kontrolės ir diversifikacijos būdu. Tam yra būtina, kad pusę šalyje išgaunamos naftos perdirbtų vietinės naftos perdirbimo gamyklos (NPG). Šiandien Aramco turi Saudo Arabijoje penkias NPG, kurių pajėgumas yra 1,4 mln. barelių per parą, ir dvi bendras įmones su ExxonMobil ir Shell, kurių pajėgumas siekia 500 tūkstančių barelių per parą. Be to kompanija turi dalį NPG Jungtinėse Valstijose, Pietryčių Azijoje ir Graikijoje, kurių bendras pajėgumas yra 1,65 mln. barelių per parą. 2006 m. buvo iškeltas strateginis tikslas per penkis metus pasiketi 6 mln. barelių per parą NPG pajėgumą 20 milijardų dolerių buvo skirta senų gamyklų modernizacijai ir naujų statybai šalyje ir užsienyje. Be naftos perdirbimo Saudo Arabija plėtoja naftos chemiją: Aramco ir Sumitomo Chemical stato naftos perdirbimo ir naftos chemijos kompleksą PETRORabigh, o 2007 m. buvo pasirašyta sutartis dėl šiuolaikiško integruoto chemikalų ir plastmasių gamybos komplekso statybos su Dow Chemical.        

Nauji konkistadorai

Sėkmingiausios NNK išeina į pasaulinę areną.

Kuveito KPC devintojo praeito amžiaus dešimtmečio pradžioje pradėjo tarptautinę ekspansiją resursų žvalgybos ir gavybos Australijoje, Konge, Egipte, Indonezijoje ir Jemene, o taip pat naftos perdirbimo ir pardavimo Europoje srityse. Tam. kad sustiprintų Kuveito eksporto pozicijas (jo nafta yra ne aukščiausios kokybės) ir kad galėtų greičiau reaguoti į besikeičiančią paklausą, ji nusipirko NPG Danijoje ir Olandijoje. KPC tapo pirma trečio pasaulio valstybine kompanija, kuri parduodavo naftos produktus su savo brendu (Q8) ir savo kolonėlėse. Ypatingą aktyvumą demonstruoja kompanijos iš šalių, kurių atsargos senka. Taip Malaizijos Petronas dirba 38 šalių naftos žvalgybos, gavybos, perdirbimo ir pardavimo sektoriuose, ir net Sonatrach kompanija iš turtingo dujomis Alžyro, galvodama apie ateitį, ieško angliavandenių Peru, Irake, Sudane, Jemene, Libijoje, Malyje ir Nigerijoje. Tiesa, joms dar toli iki TNK: Chevron dirba 180 šalyse, o Shell – 130.

Agresyviausiai į užsienio rinkas veržiasi Kinijos kompanijos – joms priėjimas prie naujų naftos ir dujų šaltinių yra gyvybės ir mirties klausimas. CNPC vykdo 65 projektų 25 valstybėse, ir 2006 m jos užsienio filialai išgaudavo milijoną barelių naftos per parą. 2005-2020 m. laikotarpiu ji planuoja investuoti į užsienio naftos ir dujų aktyvų įsigijimą 18 mlrd. dolerių. Atskirose šalyse vyksta dalinė NNK privatizacija (nors daugumai tai yra politinis tabu). Valstybė turi 90proc. CNPC, 74proc. ONGC Indijoje, 60proc. PDO Omane, 55proc. Sinopec, 32proc. Petrobras Brazilijoje. Šiandien yra parduodama 10proc. vertės Kolumbijos Ecopetrol akcijų dalis.

Jeigu šios kompanijos ryškiai parodys aukštą efektyvumą, galbūt, susimąstys ir likusios. Taip NNK laipsniškai virsta valstybinėmis vertikaliai integruotomis ir dirbančiomis visame pasaulyje TNK.

„Aukštų technologijų gastarbaiteriai“

O kokie yra NNK ir TNK santykiai? Žinoma, užsieniečių prileidimas prie nacionalinio turto – naftos ir dujų – priklauso nuo šalies istorinių, politinių kultūrinių ir religinių ypatybių. Pavyzdžiui, Alžyras ir Malaizija yra atviri užsienio partneriams, o Meksika jų pas save neįleidžia. Bendrai tarptautines kompanijas labiau kviečia į mažiau politizuotą naftos perdirbimo sektorių, bet iš principo – kuo mažesnės yra pasaulinės naftos kainos, tuo svetingesnės yra NNK. Jų svetingumas didėja ir tuomet, kai naftos gavybos projektai yra technologiškai sudėtingi, rizikingi ir brangūs.

Kitaip tariant, TNK tampa „aukštai apmokamais gastarbaiteriais“ – joms pavedami darbai, su kuriais NNK pačios susidoroti negali, o tarptautinės kompanijos sutinka, tikėdamosi vėliau dalyvauti patrauklesniuose projektuose. Pavyzdžiui, ADNOC paskelbė sieros prisodrintų dujų skaidrinimo gamyklos statybos konkursą, kuriame dalyvauja BP, Shell, Total, Conoco ir Occidental Petroleum. Nugalėtojas gaus bendroje įmonėje 40proc., o likusi dalis priklausys ADNOC. Užsieniečiai įsipareigoja pristatyti brangią dujų skaidrinimo įrangą, kurios Jungtinėse Arabų Emyratuose nėra. Jie kovoja dėl dalyvavimo šiame projekte todėl, kad tai turėtų sustiprinti jų pozicijas energetinėje regiono rinkoje.

Laimingasis ir Nelaimingasis

Nors NNK yra labai skirtingos, jų sėkmės ir nuopuolio faktoriai yra panašūs. Štai du pavyzdžiai iš vakarinio pusrutulio – Pemex ir Petrobas. Negilaus Kantarel telkinio Meksikos įlankoje išsekimas yra tikra tragedija valstybinei Meksikos monopolijai Pemex: kadangi ten yra išgaunama 60proc. visos šalyje išgaunamos naftos. 1996-2006 m. laikotarpiu įrodytų Meksikos naftos atsargų rodiklis krito nuo 48,5 iki 12,9 mlrd. barelių, o gavyba padidėjo nuo 3,2 iki 3,6 mln. barelių per parą. Tokiu būdu įrodytų atsargų Meksikai užteks 9,6 metų.

2004 m. Pemex paskelbė, kad naftos atsargų gali būti giluminėse Meksikos įlankos vandenyse, tačiau jų potencialo įvertinimui yra reikalingo rimti seisminiai tyrimai, kurių vykdymui kompanija neturi nei galimybių nei pinigų (Pemex nemoka gręžti gilesnių negu 500 m gręžinių).

Pemex – „išmelžta Meksikos valdžios karvė“, kuri garantuoja 35proc. valstybės biudžeto pajamų. Aukštų mokesčių sąlygomis ji išgyvena tik paskolų dėka (jos skola yra 50 mlrd. dolerių). Pemex yra panaši į aptingusį naminį šunį, kuriam nereikia rūpintis ėdalu, kadangi konstitucija gina ją nuo konkurencijos iš privataus ir užsienio kapitalo pusės: jai negali būti paskelbtas bankrotas, o finansinių sunkumų atveju vyriausybė visada ją parems.

Jeigu Meksika neatidarys naftos pramonės privačioms ir užsienio investicijoms, ateinantį dešimtmetį vyriausybė turės surasti Pemex 70-100 mlrd. dolerių, kad gavyba išliktų dabartiniame lygyje. Tačiau Meksikos valdžia tokių pinigų neturi. Atrodo, kad galiausiai Meksikai, kad patenkintų savo poreikius, naftą teks importuoti.

Visai kitokia situacija su Petrobas, kuri kaip valkataujantis šuo sustiprėjo kovoje dėl išgyvenimo. 1995 m. valstybė nutraukė jos monopoliją, įleisdama į rinką užsieniečius ir privačias kompanijas. 2000 m. Petrobas akcijos buvo pradėtos pardavinėti biržoje. 1996-2006 m. laikotarpiu Brazilijos atsargos išaugo nuo 6,7 iki 12,2 mlrd. barelių, o Petrobas gavyba – nuo 0,8 iki 1,9 mln. barelių per parą, ir kompanija panaikino šalies priklausomybę nuo naftos importo. Petrobas strateginė užduotis – iki 2015 m. padidinti naftos ir dujų gavybą iki 4,5 mln. barelių per parą, investavus į ją 87,1 mlrd. dolerių. Be to, kompanija išeina į pasaulio areną. Jeigu 1997 m. ji dirbo 11 šalių, tai šiandien jau 27, ir veržiasi į Azijos rinką. Kartu ji plečia naftos perdirbimo ir naftos chemijos gamybą, gamina etanolą ir biokurą. Be to, Petrobas kasmet išleidžia moksliniams technologiniams tyrimams jūrinės gavybos srityje 300-500 mln. dolerių, ko pasėkoje 2006 m. ji pasiekė pasaulio rekordą, pragręždama 6,9 tūkstančių metrų gylio gręžinį. Tokių kontrastinių likimų NNK tarpe yra daug: klestinti Malaizijos Petronas ir silpnėjantis Indonezijos Pertamina, kurią pražudė korupcija, neefektyvumas, aukšti kaštai ir dalyvavimas daugybėje neprofilinių projektų.

Tokie siužetai atskleidžia esminius NNK sėkmės faktorius. Tarp jų yra konkurencija su privačiomis kompanijomis arba TNK; internacionalizacija; išėjimas į tarptautines kapitalo rinkas; valstybės nesikišimas į kompanijos darbą; nepelno įsipareigojimų minimizavimas; protingas apmokestinimas; institutai, galintys sumažinti korupciją; dalinė privatizacija; privačių kompanijų vadybos elementų įdiegimas (pvz., nepriklausoma direktorių taryba) ir t.t.

Klausimas – kuriuos iš šių sėkmės faktorių galima aptikti Rusijoje ir koks likimas laukia jos valstybinių kompanijų – toks kaip Pemex ar kaip Petrobas?