Pirmiausia pastebėkime, kad abiejose Atlanto pusėse ši sąvoka vartojama skirtingomis reikšmėmis. Liberalas Amerikoje būtų socialdemokratas Europoje, o liberalas Europoje – konservatorius Amerikoje. Taigi liberalizmas gali turėti ir kairumo (socialdemokratiškų), ir dešinumo (konservatoriškų) bruožų. Bet ir pats dešinumas gali būti keleriopas.

Kairia galime vadinti tokią politiką, kuri sąmoningai siekia kuo didesnės gerovės kuo didesniam skaičiui žmonių. Kas su tokiu siekiu nesutiktų? Ogi kai kurie dešinieji. Ne dėl to, kad siekis nebūtų gražus, o dėl to, kad, jų požiūriu, nereikia jo kelti į pirmąją vietą (esama svarbesnių siekių).

Taip pat dėl to, kad politiką, anot dešiniųjų, reikia grįsti ne siekiamybe, o realybe.

Kiek skiriasi santvarkos, tiek skiriasi ir jas ginantys konservatoriai. Pavyzdžiui, Sovietų Sąjungoje konservatoriai buvo Lietuvos nepriklausomybės priešai, o Jungtinėse Amerikos Valstijose – draugai (nors ir tik žodžiais bei sovietų okupacijos nepripažinimu, bet kartais ir žodžiai daug reiškia).

Vieni JAV konservatoriai dar bandė amerikietiškąją demokratiją eksportuoti karine jėga (neokonservatoriai), antri manė, jog tam naudotinas tik geras pavyzdys. Dar kita takoskyra ėjo ir tebeeina tarp tų, kuriems svarbiau išlaikyti tradicines (ypač moralines ir socialines) vertybes, ir tų, kurių svarbiausias siekis – išlaikyti bei stiprinti laisvąją rinką. Pastarojo tipo JAV (ir Jungtinės Karalystės) konservatoriai susilieja su kai kuriais europiniais liberalais, ir kadangi dėl rinkos ūkio dabar yra iškilę abejonių, klaustukas pakibo ir virš paties liberalizmo.

Anksčiau, Ronaldo Reagano ir Margaret Thatcher laikais, kai JAV ir JK buvo nuosekliau taikomi laisvosios rinkos ūkio guru Miltono Friedmanno aprobuoti metodai, abiejose šalyse ekonomika augo, kartais netgi kėlė nepasiturinčiųjų gyvenimo lygį.

Dar neišblėso pokario Vokietijos „ūkio stebuklo“ pavyzdys – už jį daugiausiai atsakinga krikščionių demokratų kartu su liberalais sumąstyta ir įgyvendinta laisvosios, bet drauge ir socialinės rinkos ūkio politika, pavadinta „neoliberalizmu“, arba „liberaliu konservatizmu“ (Wilhelm Röpke, Walter Eucken, Ludwig Erhard). Vokiečiai dar labiau už M. Friedmaną ir kitus amerikiečius konservatorius akcentavo socialinę atsakomybę ir tai, kad laisvoji rinka išsigimsta, kai jos dalyviai, pirkdami ir parduodami, dirbdami ir siūlydami darbą, pažeidžia elementarias dorovės normas. Todėl tokių liberalų nedera vadinti „rinkos fundamentalistais“. Šis Europos socialinis, arba gerovės valstybės, modelis, kuriame kartais labiau išryškėja dešinieji (liberalūs, konservatyvūs) motyvai, o kartais, ypač Skandinavijoje, kairieji (socialdemokratiški), išsilaikė ganėtinai stabiliai iki pat pastarojo laiko krizių.

Bet ar taip teigdami nesumenkiname skirtumų tarp dešinės ir kairės, tarp konservatorių/liberalų ir socialdemokratų? Taip manantiems siūlytume atkreipti dėmesį į porą dalykų. Pirma, parlamentinės demokratijos ir rinkos ūkio sėkmės Vakarų pasaulyje dėka jau kurį laiką stebime politinių ideologijų konvergenciją: „grynieji“ jų pavidalai tampa kraštutiniais, pritraukia vis mažiau rinkėjų, užleisdami vietą nuosaikesniems, „mišresniems“ variantams.

Antra, nuosaikieji variantai, jei sėkmingi, gali antrąją gyvybę įgauti net savo politinių oponentų dėka. Antai konservatyviosios M. Thatcher politikos aidai iš naujo suskambėjo Tony‘io Blairo „naujųjų leiboristų“ veiksmuose, o nuosaikusis liberalas (amerikine reikšme) Billas Clintonas perėmė kai kurias gerai suveikusias konservatoriaus R. Reagano reformas.

Kita vertus, neabejotina, jog dabartinė krizė sumaišė daugelį kortų. Ji pakenkė pirmiausia dešiniųjų ginamos R. Reagano politikos (mažinti mokesčius, ūkio reguliavimą, pasikliauti rinkomis) prestižui, tačiau nepadeda ir kairiesiems, nes dsr nėra ženklų, kad jiems palankių ekonomistų (Paul Krugman, Joseph Stiglitz) siūlomi ir jau pradėti taikyti receptai ligonį (JAV ir Europos ūkį) išgydys.
Taigi liberalizmą (europine reikšme), nors ir atsidūrusį pavojuje, nurašyti ankstoka.

Visas straipsnis - žurnale Kelias.