Lietuvoje dažnai klausiama: „Kokia yra Baltarusijos politikos – ekonominės, socialinės, kultūrinės – esmė?“ Lietuvai įprastoje koordinačių sistemoje labai jau nedera Baltarusijos sąjunga su Rusija, juolab retkarčiais ganėtinai sočiai pamaitinama tarpusavio konfliktais sąjungos viduje, kai Baltarusija iš tiesų akivaizdžiai gina savo interesus. Matyt, sunku suvokti ir stiprios, konfliktuojančios su Rusija valdžios santykius su tautiškai orientuota opozicija. Lietuvio požiūriu, tokiomis aplinkybėmis turėtų būti sutarimas, tačiau iš tikrųjų – priešprieša.

Atsakyti į šiuos klausimus labai lengva. Visa tai galima paaiškinti sovietiniu palikimu. Jis Baltarusijai teko subyrėjus SSRS. Sovietinėje Baltarusijoje (BSSR) buvo labai koncentruota pramonė. Visuose rajonuose buvo bent po vieną stambią eksportuojančiąją gamybos įmonę, kuri lėmė to miesto ar rajono ūkio kryptį. Panašus pavyzdys Lietuvoje yra Mažeikių naftos perdirbimo gamykla (NPG). Apie 80% BSSR gamintos produkcijos eksportuojama. Tokios į eksportą nukreiptos pramoninės gamybos dalies nebuvo jokioje kitoje sovietinėje respublikoje. Atsisakyti tokio stambių gamyklų komplekso, paskelbti jas nerentabiliomis ir uždaryti, kaip įvyko daugelyje posovietinių šalių, būtų reiškę užsikrauti neišsprendžiamas socialines problemas miestuose ir sukelti didžiulius pilietinius konfliktus. Juk Baltarusijoje yra apie 200 vadinamųjų pamatinių gamyklų (jos sukuria pagrindinę BVP dalį), kurių pajėgumai panašūs kaip Mažeikių NPG.

Problemos nebūtų išsprendęs ir šių gamyklų privatizavimas, nes nebuvo garantijų, kad privatūs savininkai galės išsaugoti gamybą. Mat Baltarusijos įmonių egzistavimą garantavo pigių žaliavų ir detalių tiekimas iš Rusijos. Kažin ar tokią tvirtai sujungtą technologinę grandinę galėtų išsaugoti privatininkai, juolab išsiprašyti iš Rusijos pigių žaliavų. Bet kuriuo atveju, pačioje Rusijoje daugelis privatizuotų gamyklų, analogiškų baltarusiškoms, sustojo, nepaisant pigių žaliavų.

Vienintelė išeitis buvo sukurti stiprią Baltarusijos valstybę, kuri savo užsienio politika sugebėtų pasirūpinti pigiomis žaliavomis iš Rusijos, turėti tiesioginį ryšį su Rusijos rinka, perskirstyti šalies vidinius išteklius tarp įmonių ir ūkio šakų. Tai padėtų visos šalies ekonomikos labui remti atsiliekančius stipriųjų sąskaita. Toks mobilizuojantis modelis pasiteisino. Baltarusija sugebėjo kritiškame paskutiniajame XX a. dešimtmetyje, tarpininkaujant įvairioms imperinėms ir postkomunistinėms jėgoms, įvykdyti savo lobistinę užduotį Rusijoje. Baltarusijos pramonė buvo išsaugota. Valstybė sugebėjo išlaikyti visas savo institucijas: armiją, specialiąsias tarnybas, sienos kontrolę, finansų sistemą, užsienio politiką ir t.t. O pakilus naftos kainoms, priėjimas prie Rusijos rinkos praturtino tuos, kurie joje liko. Pigi rusiška nafta išgelbėtą Baltarusijos naftos ir chemijos pramonę pavertė labai sėkminga naftos produktų eksportuotoja į ES.

Lietuvoje dažnai abejojama, ar gali maža šalis apginti savo interesus prieš Kremlių be išorinio ES, NATO, JAV palaikymo. Baltarusijos atveju tai buvo įmanoma, ir jokios mistikos čia nėra. Viską įmanoma paaiškinti racionaliai. Visų pirma, Baltarusija yra stambesnė už Lietuvą, ir tai iš tiesų svarbu. Valstybė su 10 milijonų gyventojų „Rusijos viduje“ yra stambesnė už bet kurį subjektą Rusijos Federacijoje ir už daugelį subjektų grupių. Rusijos sričių ir autonominių respublikų lobistinės galimybės, palyginti su Baltarusijos, yra palyginti menkos. Rusijos Federacijos subjektai gyventojų skaičiumi paprastai neviršija 2 milijonų. Labiau išsiskiriančiuose subjektuose gyvena apie 10 mln. žmonių, bet jie nėra politiškai konsoliduoti: Uralas, Tolimieji Rytai, Sibiras ir t.t. Kita vertus, netgi milijoną gyventojų teturinti Čečėnija gali apginti savo interesus prieš Kremlių. O dešimtmilijoninės Baltarusijos, išlaikiusios pramoninį potencialą, esančios netoli Maskvos, stipriais lobistiniais partneriais gali tapti ir kai kurie oligarchai bei federalinės žinybos (kaip antai transportininkai, jėgos struktūros, energetikai). Lietuvai tokia politika būtų nepakeliama.

Baltarusijoje nebuvo galima ir iki šiol neįmanoma pramonės privatizuoti išperkant akcijas: šalyje paprasčiausiai nėra tiek turtingų žmonių ir galimybių sukaupti tokias lėšas, tad pramonė ir dabar dirba daugiausia užsienio rinkoms. Todėl valstybė, siekdama išlikti stipri, kartais yra priversta prieš savo valią būti antioligarchinė. Baltarusijos valstybės ideologijos pamatas yra socialinė retorika, o pagal išlaidų socialinėms reikmėms dalį nuo BVP ji yra ryškiai socialiai kryptinga. Ribojamas stambių privatininkų klasės formavimasis ir pirmiausia socialiai remiami paprasti gyventojai. Tai – ne socializmas, bet ir ne radikalios reformos, kokios buvo kaimyninėse Rytų Europos šalyse; tai – savotiška ir nesąlygiška autoritarinė politinė santvarka. Be abejo, dauguma gyventojų tokią politiką remia. Bet tautiškai orientuotiems ir liberaliems inteligentams ji nepatinka, nes Baltarusijoje jie negali realizuoti savo socialinių ambicijų. Dėl šios priežasties ir konfliktuoja Baltarusijos opozicija su valdžia. Nacionalinė kalba ir istorinė atmintis, siekianti ankstesnius nei antrasis pasaulinis karas laikus, tapo šios tautiškai orientuotos inteligentijos marginalizacijos įkaitėmis. Tai negatyvioji, išvirkščioji baltarusiško modelio pusė.

Baltarusiškas modelis turi didžiules galimybes gyvuoti. Mobili valstybė suspėjo užmegzti puikius santykius su KLR. Kinija – antrasis strateginis Baltarusijos sąjungininkas po Rusijos. Ir dar kelios šalys. Pastaruosius 15 metų Baltarusijos ekonomika augo Rytų Azijos „tigrų“ tempais – vidutiniškai po 8% BVP per metus.

Kelioms stambioms valstybės programoms būtina išlaikyti šį modelį: technologiniam pramonės modernizavimui, energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos pasiekimui, išėjimui į naujas žaliavų ir pardavimų rinkas. Taigi prie Baltarusijos reikia paprasčiausiai priprasti. Nieko baisaus ir nepaaiškinamo joje nėra.

Jurijus Ševcovas